Gintaras – saulės ašara ir senovės išmintis

Gintaras – tai ne akmuo, o suakmenėjusi prieš milijonus metų gyvenusių medžių sakų derva. Jis žavi savo šilta spalva, šviesa ir švelniu lengvumu, o Lietuvoje laikomas tikru gamtos lobiu. Baltijos gintaras, dar vadinamas succinitu, yra vienas seniausių ir vertingiausių gintaro rūšių pasaulyje – būtent jo randama mūsų pajūryje, Kuršių nerijoje, Palangoje, Rusnėje ir net po audrų išmesto prie Baltijos jūros krantų.

Gintaras nuo seniausių laikų buvo naudojamas ne tik papuošalams, bet ir kaip mainų priemonė, amuletas, dovanų ženklas ar net gydomasis objektas. Jis randamas ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, Rusijoje, Ukrainoje, taip pat kai kuriose Skandinavijos ir net Azijos vietose, tačiau būtent Baltijos gintaras yra laikomas gryniausiu ir turtingiausiu pagal sudėtį.

Jo šiluma, natūralumas ir išskirtinumas žavi tiek archeologus, tiek šiuolaikinius kūrėjus – tai medžiaga, kuri sujungia mus su žeme, jūra ir praeitimi.

Dabartinis žmogus pradeda gyventi sintetiniame pasaulyje, kurį pats tokiu pavertė. Daugelis tokiais pavertė ir save: netikros šypsenos, „pastatytas“ balsas, jausmai, galiausiai svetimas, nuo kažkieno nusižiūrėtas gyvenimo būdas... Todėl senojo Ž. Ž. Ruso kvietimas atgal į gamtą dabar, vykstant klimato pokyčiams, žemei vėtromis ir drebėjimais purtantis nuo savo nenatūralių dėmių, tampa vis įtikinamesnis. Žmonės, galvojantys apie savo vaikų ir vaikaičių ateitį, vis garsiau kalba apie ekologiją ne tik gamtoje, bet ir savo gyvenimuose.

Gintaras skatina savaip ieškoti natūralumo savyje ir savo aplinkoje, skatina pamilti gamtą, bandyti ją suprasti ir tausoti. Jis žadina tikrumą ir nuoširdumą santykiuose, nebaimę atsiverti ir su džiaugsmu priimti tai, ką duoda ši diena, iki šiol būnant joje. Todėl kuo toliau, tuo labiau gintarą turėtų pamėgti žmonės, propaguojantys sveiką ir ekologišką gyvenseną, siekiantys tikrumo ir natūralumo.

Jis be galo lengvas energetiškai. Tas lengvumas natūralus ir plastiškas, švelniai apsupantis ir liūliuojantis žmogų, kaip tai daro rami jūra. Jame – tos jūros gilumas, sumišęs su lengvumu sruvena, tačiau kartu ir susikaupimas į visumą, įnyrant į ją. Žmogui, kuris labiau apsivalęs, jis gali lengviau padėti virsti lašeliu jūroje, smiltelę pajūryje: visko ir nieko. Toks yra gintarinis apsivalymas. Net jei žmogus nesiekia ir nė nemano siekti jokių dvasios aukštumų, gintaras jį atpalaiduoja, sušildo širdį, ramina nervų sistemą, apvalo mintis ir emocijas. Taip yra todėl, kad jis moka žaisti ir džiaugtis, nes tokia jo prigimtis. To nemokydamas moko jis ir tuos, į kieno rankas patenka. Tiesiog tai pradeda vykti savaime. Jame – jūros gylis ir jos bangų žaismė bei sustingusi saulės šiluma.

 

Paruošta pagal A. Ilgevičiene 'Raktas į akmenš karalystę'